Praėjusią savaitę stebėjau, kaip mano vyresnėlis sūnus, jau pats būdamas tėvas, bandė prisivilioti savo mažąją dukrytę atsitraukti nuo planšetės ekrano. Saulė švietė pro langus, kieme obelys linko nuo obuolių svorio, o mažoji sėdėjo susigūžusi ant sofos, paskendusi mirgančiose švieselėse. Mano laikais vaikus į namus tekdavo varyti su pagaliu, nes kiemas būdavo visas jų pasaulis, o dabar… dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Prisimenu, kai mano vaikai augdavo tiesiog lauke, statydavo būdas iš senų lentų ir niekada nesijausdavo vieniši, nes šeima visada būdavo šalia, kažkur netoliese, krutanti daržuose ar prie ūkio. Vaikų nameliai tada būdavo paprasti, sukurti iš to, ką rasdavome po ranka, bet jie turėjo magišką galią suburti mus visus bendrai vakarienei po atviru dangumi.
Atotrūkis, kurio nepastebėjome laiku 🏠
Kai auginau savo vaikus, didžiausia problema būdavo nubrozdinti keliai ar suplyšusios kelnės, bet mes visada kalbėdavomės. Šiandien matau kitokį vaizdą – šeimos nariai sėdi viename kambaryje, bet kiekvienas savo virtualioje saloje. Ryšys trūkinėja. Anūkėliai visada randa pasiteisinimų, kodėl jiems „nuobodu” lauke, o tėvai, pavargę po darbų, tiesiog pasiduoda tai tylai. Senų laikų patirtis rodo, kad be bendros veiklos, be to paprasto buvimo kartu gryname ore, šeima pradeda tolti. Prarandame tą nuostabų jausmą, kai tėtis moko sūnų kalti vinį, o mama su dukra puošia mažą erdvę gėlėmis.
Gaila, bet dabartinis gyvenimo tempas atima iš mūsų tas brangias akimirkas, kai gimsta tikrasis pasitikėjimas. Jei vaikas neturi savo kampo kieme, kur galėtų pasikviesti tėtį „arbatos” ar parodyti savo surinktą akmenukų kolekciją, jis užsidaro savo kambaryje. O ten – tik sienos ir ekranai. Nors kai kurie nesutiks, bet aš šventai tikiu, kad bendravimas prasideda nuo bendros erdvės kūrimo. Be tokios vietos, kurioje vaikas jaustųsi šeimininku, o tėvai – laukiamais svečiais, prarandame galimybę mokyti mažuosius atsakomybės ir bendrystės. Vaikų nameliai – patarimai pradedantiesiems gali tapti tuo pirmuoju žingsniu, padedančiu suprasti, kaip susigrąžinti vaikus į kiemą.
Kaip medinis stebuklas sugrąžino mus vienus prie kitų ✨
Sprendimas atėjo visai netikėtai, kai per gimtadienį nusprendėme anūkei padovanoti ne dar vieną žaislą, o tikrą erdvę žaidimams. Tai buvo namelis vaikams, kuris iš pradžių atrodė tiesiog kaip gražus medinis statinys kiemo kampe. Bet va čia ir prasidėjo įdomiausi dalykai. Mano sūnus, kuris paprastai grįžta namo tik norėdamas pailsėti, staiga prisiminė, kaip mes senovėje kartu meistravome. Jis paėmė teptuką, o mažoji – kitą, ir jie visą šeštadienį dažė tas sienas. Jie kalbėjosi! Ne apie mokyklą ar namų darbus, o apie tai, kokios spalvos bus langinės ir kur kabės vazonėlis su pelargonija.
Tyrimai rodo, kad vaikai, leidžiantys laiką lauko žaidimų erdvėse su tėvais, turi 35% stipresnį emocinį ryšį su šeima ir geresnius socialinius įgūdžius.
O šiaip, tas procesas suartino ne tik juos du. Aš pati išeidavau į kiemą su puodeliu žolelių arbatos ir stebėdavau, kaip po truputį gimsta jų bendra karalystė. Mediniai nameliai vaikams turi kažkokį senovinį kvapą, kuris primena vaikystę kaime, kai viskas buvo tikra ir apčiuopiama. Mes netgi pradėjome kartu planuoti, kaip įrengti vidų. Kaip tinkamai parinkti vaikų namelius yra menas, nes tai nėra tik pirkinis, tai šeimos susibūrimo centro kūrimas. Papildomos informacijos apie tokių erdvių kūrimą rasite šiame straipsnyje apie pasiruošimą žaidimams.
Rezultatai, kurie sušildo širdį 🧡
Kas pasikeitė? Viskas. Dabar mūsų kiemas nebėra tik tuščia veja. Tai vieta, kurioje verda gyvenimas. Anūkėliai visada randa reikalų savo „valdose”, o mes su sūnumi ir marčia dažniau susitinkame lauke, o ne sėdime prie televizoriaus. Pastebėjau, kad vaikai tapo ramesni, jie išmoko dalintis savo erdve, o svarbiausia – jie vėl nori pasakoti savo istorijas. Tas mažas medinis statinys tapo vieta, kurioje nėra telefonų, tik juokas ir fantazija.
Tikrasis šeimos ryšys gimsta ne prie pietų stalo per šventes, o kasdienėse smulkmenose, kai kartu statome, kuriame ir tiesiog kvėpuojame tuo pačiu grynu oru.
Ir tai tikrai džiugina! Matau, kaip mano anūkė moko savo jaunesnį brolį tvarkos jų bendroje erdvėje, kaip jie kartu planuoja „ekspedicijas” po sodą. Net ir priežiūra tapo bendra veikla – pavasarį visi kartu nuvalome dulkes, patikriname, ar viskas tvirta. Daugiau apie tai, kaip išlaikyti tokias erdves saugias, rašėme straipsnyje apie vaikų žaidimų aikštelių priežiūrą. Ši patirtis mums parodė, kad investicija į laiko leidimą kartu yra pati brangiausia ir labiausiai atsiperkanti. Daugiau įžvalgų galite rasti ir šiame vadove: viskas apie namelį vaikams.
Šiandien mūsų mediniai nameliai vaikams stovi kaip paminklas tam, kad šeima gali rasti bendrą kalbą, jei tik suteikiame tam tinkamą vietą. Tai ne tik žaidimų aikštelė, tai vieta, kurioje saugomos paslaptys ir kuriami prisiminimai, kuriuos anūkai nešis į savo suaugusiųjų gyvenimą.
Senos močiutės pamoka ateičiai 👵
Mano gyvenimo patirtis sako viena – vaikai užauga labai greitai, greičiau nei spėjame pastebėti. Bet tos valandos, praleistos kartu konstruojant, dažant ar tiesiog sėdint ant slenksčio, lieka amžinai. Vaikų nameliai yra tik priemonė, savotiškas jaukas išvilioti mus visus į saulės šviesą. Bet tas jausmas, kai anūkas paima tave už rankos ir vedasi parodyti naujo „lobio” savo namelyje… tai yra tikroji laimė. Nepamirškite, kad svarbiausia ne namelio kaina ar dydis, o tai, kiek širdies į jį įdėsite kartu. Nes galiausiai, mes visi esame tik dideli vaikai, ieškantys saugios ir šiltos vietos, kurioje būtume mylimi ir suprasti.
→ Kurkite bendras erdves lauke.
→ Skirkite laiko pokalbiams be technologijų.
→ Leiskite vaikams kurti savo pasaulį jūsų kieme.